EP narys Paolo De Castro teigia, kad reikia geriau paaiškinti ilgą laiką nesuprastą ir klaidingai pateikiamą ES žemės ūkio politiką. Būdamas naujuoju žemės ūkio komiteto pirmininku, jis sieks situaciją pataisyti.

Interviu: BŽUP Žėmės ūkiui paprasta kaip vienas, du, trys… (ilgoji versija)

https://api.multimedia.europarl.europa.eu/documents/20125/14793645/P005-00084-L-LT.srt

Paolo De Castro,   Sveiki atvykę į EuroparlTV.

Ką tik buvote išrinktas Žemės ūkio   komiteto pirmininku.

Tai svarbus komitetas, patvirtinus   Lisabonos sutartį, jis galės dalyvauti

bendro sprendimo priėmimo   procedūroje žemės ūkio klausimais.

Tai svarbi ir sunku užduotis.   Kaip ją vykdysite?

Visų pirma, aiškiai pasakykime,   kad žemės ūkis ir kaimo plėtra

vis dar sudaro daugiau nei   40% ES finansinių išteklių.

Todėl tai iš tiesų didelė atsakomybė.

Jei spalio 2 d. referendumas Airijoje   baigsis gerai, bendro sprendimo

procedūra suteiks šiam Komitetui   neeilinę atsakomybę.

Tai pirmas dalykas, kurį pasakiau   savo kolegoms komitete,

kadangi galbūt dar nesuvokiame   tikros šio pokyčio reikšmės.

Nedaug žmonių žino, ką iš tiesų reiškia   bendro sprendimo priėmimo procedūra.

Ministrų taryba nebegalės   priimti sprendimo

Tai sudėtinga užduotis, o kadencijos   pradžioje Jums tenka šie sunkumai,

Kai minėjote, žemės ūkiui tenka   40% ES biudžeto.

Šiaurės, ne žemės ūkio šalys,   norėtų atimti lėšas iš žemės ūkio.

Kaip ketinate vykdyti   žemės ūkio reformą,

kad būtų išlaikytas pakankamai   didelis žemės ūkio biudžetas.

Tai sunkus uždavinys. Kai 2002 m.   Franz Fischler vykdė reformą,

vidurio laikotarpio peržiūrą, jis sugebėjo   įvykdyti reformą, turėdamas

garantijas dėl biudžeto, numatytas   Prancūzijos-Vokietijos susitarime.

Šį kartą sunkumai kyla dėl to, kad   pirmiausiai reikia spręsti finansinių

perspektyvų klausimą, o po to -   BŽŪP reformą.

Taigi, ginate žemės ūkį   ir kalbate apie kitus klausimus.

kodėl Europai reikia BŽŪP.   - Kodėl Europai reikia BŽŪP?

BŽŪP skirta nebūtinai 10 milijonų   Europos ūkininkų.

Ji būtina 500 milijonų ES piliečių.   Tai yra svarbiausia.

Nes, jei norime, kad žemės ūkis   nekenktų aplinkai,

užtikrintų gyvūnų gerovę,   maisto saugumą,

mūsų vartotojai nori saugaus, sveiko   maisto, tvaraus žemės ūkio,

rūpestingo ūkininkavimo, kuris   nekenktų gamtos ištekliams,

Taigi, visa tai galima pasiekti tik   per Bendrąją žemės ūkio politiką.

Būtent 2002 m. reforma susiejo   BŽŪP finansavimą

Tai yra esmė. Lėšos skiriamas tik jei   elgesys atitinka ES reikalavimus.

Tačiau BŽŪP sistemai   tenka daug kritikos.

Kai kurie tvirtina, kad, kadangi,   nebėra karo pasekmių,

Mes galime pasakyti,   kad tai senas argumentas.

Kad būtų garantuota kokybė,   reikia modernaus žemės ūkio.

Tačiau esama kito argumento -   gamintojai teigia: gauname labai mažai,

tačiau galutinis produktas   yra labai brangus.

Pavyzdžiui, Jums, kaip Italijos piliečiui,   rūpimas klausimas - pienas.

Pieno litras kainuoja 20-24 centus,   tačiau Europos piliečiai moka 1-1,5 euro.

Žemės ūkio politika nesprendė   kainų klausimo nuo 1992 m. 

Gamybos kainos ir vartojimo   kainos skirtumas

Tai reikia paaiškinti, kadangi,   kaip daro kai kurie britų laikraščiai,

intervencija kainų srityje   priskiriama BŽŪP.

Galbūt kai kuriuose JAV laikraščiuose.   - Būtent kai kuriuose BŽŪP laikraščiuose.

O tada amerikiečiai išleidžia   $77 milijardus savo ūkiui...

Su JAV galime konkuruoti reformomis.   - Taip. Grįšime prie to vėliau.

Tačiau kainų politika   daugiau nebeegzistuoja.

Tiesioginio finansavimo politika susijusi   su pajamomis, be ne taip, kaip anksčiau,

kaip minėjote -   kadangi buvo poreikis gaminti,

produkcija turėjo atitikti tam tikrą poreikį.

Dabar finansavimas   priklauso nuo elgesio.

Siekiant patenkinti piliečių poreikius,   buvo įvestas atsiejimo principas.

Taigi, žemės ūkio politika yra naudinga ne   tik ūkininkams, bet visiems ES piliečiams.

Tačiau yra protingesnis investavimo   į žemės ūkį būdas,

kad pieno litras nekainuotų 1-1,5 euro,

kai gamintojui jis kainuoja 20-24 centus.

Turime paaiškinti, kad BŽŪP   niekaip nesusijusi su kainomis,

kitų atveju apie tai bus nuolat   rašoma anglosaksų spaudoje,

teigiančioje, kad BŽŪP prisideda   prie aukštų kainų.

Kainos tebėra aukštos, ar labai žemos,   kaip dabar - mažiau 20 centų už pieną,

tačiau tai niekaip nesusiję   su mūsų intervencija.

Be kita ko, ūkininkai norėtų, kad mes   įsikištume, kadangi kainos per žemos.

Žemės ūkio politika skiria finansavimą,   susijusį su ūkininkų elgesiu.

Finansavimas susijęs su tuo, ką daro   ūkininkai, o ne su tuo, ką jie gamina.

ar jie tausoja aplinką,   gerai prižiūri gyvulius.

Jei norime, kad gamintojai   tenkintų EB vartotojų reikalavimus,

Ar, trumpinant grandinę tarp gamintojo ir   vartotojo, sprendžiamas kainų kilimas?

Tai įdomi tema.   Atsakysiu kaip ekonomistas.

Tačiau žemesnės kainos   nėra BŽŪP interesas.

Žinome, norime subalansuoti   vartojimo ir produkcijos kainas.

Tačiau dabartinė BŽŪP, kurios fondai   susiję su elgesiu, kainoms įtakos neturi.

Kainoms įtaką daro krizė. Praėjusiais   metais kainos buvo labai aukštos,

vartotojau buvo susirūpinę dėl   pieno, grūdų, makaronų kainų,

dabar visi yra susirūpinę dėl priešingo   dalyko - pieno kainos per žemos.

Tačiau mūsų politika   nepasikeitė nuo praėjusių metų.

Taigi, nelaikykime BŽŪP atsakinga už tai,   ko ji negali kontroliuoti.

Tačiau ar yra galimybė įsikišti   taikant naujus sprendimus,

Pažiūrėkime, ar yra instrumentų, kurie   gali būti naudojami Europos žemės ūkio

srityje, tačiau nekaltinkime BŽŪP tuo,   už ką ji neatsakinga.

Grįžtant prie šios didelės, na,   galbūt ne BŽŪP reformos,