1999 m. kovo 15 d. atsistatydino Santero Komisija, apkaltinta korupcija, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir sukčiavimu. Mes žvelgiame į praeitį ir analizuojame, koks buvo Parlamento vaidmuo atsistatydinant Komisijai.

Istorija: Santero Komisijos žlugimas

https://api.multimedia.europarl.europa.eu/documents/20125/13765608/V001-0004-LT.srt

įteikti savo kolektyvinį atsistatydinimą.

Taigi, Komisija prisiima savo atsakomybę.

1999 m. kovo 15 dieną, po žlugdančios   nepriklausomų ekspertų ataskaitos

ir EP narių balsavimo dėl nepasitikėjimo,

Keletas komisarų buvo apkaltinti   sukčiavimu,

pirmiausia - prancūzė mokslinių tyrimų   komisarė Edith Cresson.

Ji buvo apkaltina pasinaudojusi savo įtaka   ir suteikusi draugui 

mokslinio patarėjo postą,   kuris neegzistavo.

P. Cresson slapčia ir neskaidriai dalijo   labai svarbius, gerai apmokamus

Pirmas finansinis skandalas Komisijoje   iškilo

vienam pareigūnui atsitiktinai paviešijus   vieną kritinę ataskaitą.

Spauda pačiupo atskaitą, taigi, skandalo   paslėpti buvo neįmanoma.

Tuo metu kiekvienas šnabždesys tapdavo   paskalomis.

Atrodė, kad Europos institucijose klestėjo   nelygybė,

favoritizmas, sukčiavimas ir korupcija.

Pirmą kartą Parlamentas išdrįso tiesiogiai   susigrumti su Komisija.

Ypatingai aktyvus buvo Biudžeto   kontrolės komitetas.

suteikė galimybę Parlamentui įsitvirtinti   kaip ES politinė jėga.

Parlamentas įgavo tikras teisėkūros   galias.

Visada buvo manoma, kad Parlamentas   yra tik debatų klubas

ir kad tik Taryba turi teisėkūros galias,   tačiau tai pasikeitė.

Parlamento santykiai su Komisija pradėjo   keistis.

Nuo to laiko, komisarų klausymai   parlamente 

Komisija tada pradėjo jausti,   kad ją tikrai kontroliuoja Parlamentas,

Po skandalo taip pat buvo sukurtas OLAF   - Europos kovos su sukčiavimu tarnyba. 

Nepaisant teisinių procedūrų, rezultatai   yra ganai įvairūs.

galiausiai nustatė, kad buvusi Prancūzijos   ministrė pirmininkė

Edith Cressons byla buvo nutraukta,   kadangi pritrūko tyrimų.